Kai žodis tampa kūnu…
Prieš trejetą savaičių Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje buvo sutikta Algirdo Toliato, Lietuvos policijos kapeliono, knyga „Žmogaus ir Dievo metai“. „Tyto albos“ išleistoje knygoje – kunigo A. Toliato pamokslai, išsakyti per pastaruosius kelerius metus.
Kaip atsirado ši knyga ir kam jos reikia – juk pamokslai skirti sakyti ir klausytis bažnyčioje? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia susipažinkime su kunigu A. Toliatu, vienu iš tų populiarių kunigų, kuriems gerbėjų netrūksta. Ateikite sekmadienį 12 valandą į Mišias Šv. Ignoto bažnyčioje ir įsitikinsite.
Prieš kelerius metus, paskirtas Lietuvos policijos kapelionu, kunigas Algirdas įtikino Bažnyčios ir policijos vadovybę, kad reikia bendrų policijos ir visuomenės Mišių. Į pirmąsias susirinko keliolika žmonių. Gal kad buvo sausis, kaip tik užėję šalčiai. Paskui žmonių vis gausėjo, ir dabar turime stiprią bendruomenę, didelę jos dalį sudaro policijos darbuotojai.
Kunigas Algirdas yra dosnus žmogus. Jam negana gražiai pakalbėti organizacijos šventėse, teatrališkai palaiminti naujus policijos automobilius. Jam negana būti kunigu, po Mišių uždarančiu bažnyčios duris ir užsidarančiu vienišiaus apmąstymuose. Policijos darbuotojams vilniečiams (jiems šiuo atveju pasisekė labiau) kunigas Algirdas ėmėsi organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis. Taip su dailininku Giedriumi Kazimierėnu važiavome į Raudondvarį, pliaupiant tamsiam vasario lietui gėrėme arbatą menininko Rimanto Dichavičiaus dirbtuvėje, Bernardinai.lt redakcijoje šnekučiavomės su tuomečiu šio internetinio dienraščio vyriausiuoju redaktoriumi Andriumi Navicku, gavome dovanų aktorės Adrijos Čepaitės seminarą, klausėmės profesoriaus Leonido Donskio paskaitos.
Galima sakyti, kunigas Algirdas yra žmogus, praktiškai gyvenantis pagal krikščionybės principus kasdien, kiekvieną valandą. Iš čia jo dalyvavimas projekte „Saugokime vieni kitus kelyje“ – toks praktinis kultūros keliuose vadovas. Arba Šventosios Mortos grupės, skirtos kovai su prekyba žmonėmis, kūrimas Lietuvoje.
Jei atidžiai klausotės kunigo Algirdo pamokslų, greičiausiai pastebėjote, kad Algirdas itin pamėgęs gerojo samariečio pavyzdį. Nors kartais atsiduriantieji šalia Algirdo gali paliudyti, kad jis pats taip ir gyvena – kiekvienoje situacijoje stengiasi būti geruoju samariečiu. Antai nuvažiavome su Algirdu pas garsų menininką, jau garbaus amžiaus, nestiprios sveikatos. Žiemos pabaiga, polaidis, šaligatviai slidūs. Ir kaip tyčia to menininko svečias išeidamas slystelėjo ir ne juokais nikstelėjo koją. Algirdas turi pusvalandį iki Mišių Šv. Rapolo bažnyčioje, bet tam žmogui ne tik rūpestingai padeda atsikelti, bet ir nuveža į namus.
Įsišnekėjęs su menininko žmona, kad gyvena jie gana vieniši, nelabai kas aplanko, pasisiūlo, kai reikės, nuvažiuoti į parduotuvę, atvežti produktų – šaligatviai tokie slidūs, parduotuvė nearti.
Kodėl iš taip toli pradedame, jei ruošiamės kalbėti apie knygą? Todėl, kad pirmiausia joje rasite visą kunigą Algirdą.
„Ši knyga – ne tik pamokslai, pagrįsti asmeniniais išgyvenimais. Tai visos bendruomenės išgyvenimas. Tai ir Mišių auka, ir sekmadienio agapė, kur svarbiausia – ne vaišės, o susitikimas su bendruomene ir pasidalijimas tuo, kuo gyvename, ką išgyvename, kuo kvėpuojame. Būtent tie dalykaisvarbiausi, jei norime, kad bendruomenė būtų gyva. Nes tik gyva bendruomenė gali rašyti tokią knygą. Ir tai yra mūsų bendras turtas, kurį Dievas mums dovanoja“, – sako kunigas A. Toliatas.
O ką sako buvę arčiausiai knygos pradžios ir gimimo bendruomenės nariai Marianas Višnevskis ir mokytoja ekspertė Nijolė Kezienė?
Toliatas:Kaip viskas prasidėjo?Pirmiausia tiesiog sakydavau pamokslus žmonėms, kurie manduoti. Ne tik policijos, bet ir Šventojo Rapolo, Aušros Vartų bendruomenėse – visur, kur buvau. Tie žmonės man be galo brangūs, o jų žvilgsniai, atsiliepimai yra tai, kas įkvepia kurti. Taip ir gyvenome, sekmadieniais susirinkdavome po 20–30 žmonių grupelės. O vieną dieną po pamaldų vakarieniaujame su Mariano šeima, ir jis sako: „Algirdai, mums labai patinka tavo pamokslai. Bet kartais jie tampa nesusipratimų šaltiniu: aš po Mišių sakau: „Algirdas kalbėjo taip“. Žmona Rima nesutinka: „Ne, jis sakė kitaip“. Tad gal galėtum juos surašyti ir perkelti į internetą?“. „Kad neturiu surašytų“, – sakau. „Tai tu nors audio įrašyk, puslapį mes sukursime“. Man tai atrodė sunku: sukurti internetinę svetainę, ją tvarkyti… Bet pagalvojau: kodėl ne. Kitą dieną Marianas skambina: „Yra svetainė!“. Nieko kita nebeliko, tik įrašyti pamokslus. Taip atsirado tinklaraštis www.toliatas.lt.
Višnevskis:Buvoįdomu išgirsti šią istoriją – supratau, kaip bėga laikas. Laiką, kai susipažinau su Algirdu, man primena anūkės amžius. Atėjome tada su žmona į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę užsakyti Mišių už dukrą Vandutę, kuri tuo metu laukėsi. Ten kartais laikydavo Mišias kunigas Andrius Narbekovas, tad mes tikėjomės būtent jo. Ir ateina nematytas jaunas ilgaplaukis kunigas. Susižvalgome su žmona. Suprantu, abu mintyse pagalvojame tą patį: „Nepasisekė“. Bet pamažu imame jo klausytis, įsiklausome. Matome: kunigas Algirdas per pamokslą kone į orą pakyla. Kalba nuoširdžiai, suprantamai, ir mūsų akys tik plečiasi. Vis susižvalgome. Pamokslas baigiasi, atsigręžiame vienas į kitą.
Trumpai pasakysiu: tai buvo metas, kai mes sąmoningai stengėmės stebėti aplinką ir, pastebėję ką nors gero, pasakyti – kaip antai pagirti malonią, besišypsančią kasininkę ir pan. Žinoma, tam, kaip ir bet kokiam išėjimui iš komforto zonos, reikia pastangų. Taip ir tąkart. Žmona: „Toks geras pamokslas, reikėtų padėkoti“. Aš: „Eime, padėkosime“. O ji: „Ne, vienas nueik – ką aš čia, moteris, be to, reikia brautis per žmones“. Nueinu į zakristiją. Dvasininkai, nusivilkę Mišių drabužius, atrodo kiek kitaip, dairausi, kuris iš jų – Mišias laikęs kunigas. Atpažįstu Algirdą, padėkoju, paspaudžiu ranką, išeinu. Buvau kiek susijaudinęs, sutrikęs – ir man nelengva peržengti save, tam reikia nemažų pastangų, nors galbūt per gyvenimą išsiugdžiau tą įgūdį.
Grįžtame namo. Neišeina iš galvos tas kunigas, tad pagalvojame: reikėtų sužinoti, kas jis toks – nežinome nei vardo, nei pavardės, nei kada Mišias laiko. Susiieškau internete Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės telefoną, skambinu. Kažkas atsiliepia. „Buvome Mišiose, – sakau. – Gal pasakytumėte, kokia jas laikiusio kunigo pavardė“. „O kam jums to reikia? Pas mus visi kunigai geri“, – vienintelis atsakymas.
Skambiname kitą dieną, atsiliepia kitas žmogus, pasako, kad ano laikiusiojo Mišias pavardė – Toliatas. Pagoogliname, kur jis laiko Mišias, ateiname, susipažįstame. Dar po kiek laiko pasiūlome Algirdui: „Jūsų tokie geri pamokslai, gaila, kad daugiau žmonių negirdi. Beje, kelerius metus gyvendami Lenkijoje, pastebėjome, kad ten yra ne vienas talentingas kunigas, kurio pamokslų galima pasiklausyti internete. O žmonės, neturintys galimybės kas sekmadienį ateiti į bažnyčią, galbūt mielai paklausytų pamokslų, pavyzdžiui, važiuodami automobiliu“.
Algirdas, kaip ir kiekvienas žmogus, pirmiausiai buvo linkęs ieškoti galimybės nieko nedaryti. Kaip ir aš – gal geriau neiti sakyti komplimento kunigui į zakristiją. Bet mano veikli dukra Vandutė sukūrė Algirdui svetainę, ir jam nieko kita neliko – tik įrašyti pamokslus. Manau, tai yra pats geriausias sinergijos pavyzdys: kiekvienas prisidėjome, kuo galėjome, ir žodis tapo kūnu.
Toliatas:Beje, ir susipažinimas su Marianu buvo netipiškas: kartą po Mišių prieina prie manęs su visa šeima ir sako: „Kunige, mes norime būtijūsų fanklubu“. Man rankos nusviro iš gerumo. Sakau: „Eime kavos, pakalbėsime šiuo klausimu“. Marianai, iš kur tiek drąsos? Pats, tiesą sakant, kažin ar būčiau drįsęs prieiti prie jūsų ir pasakyti: „Norėčiau, kad būtumėte mano fanklubas“.
Beje, Marianas – tiesioginio pardavimo specialistas, ir įdomu tai, kad, kažkada šioje srityje pradėjęs visiškai nuo nulio, šiuo metu yra subūręs didelę įmonę. Įstrigo Mariano pasakojimas, kad tik dešimčiai procentų užkalbintų žmonių gali ką nors parduoti. Vadinasi, turi būti pasirengęs išgirsti devynis neigiamus atsakymus iš dešimties. Tai puiki pamoka, tinkanti ne tik vadybininkams: kaip turi būti pasirengęs prisibelsti prie širdies. Jei esame pasiruošę, budėkime ir melskimės.
Nijole, mūsų susitikimas įvyko Vilniaus knygų mugėje. Kiek pamenu, tai buvo ir meilė iš pirmo žvilgsnio, ir abejonė. Ta abejonė – kaip švento Tomo, liaudies vadinamo nieviernu Tamošiumi, kuris vienintelis iš apaštalų išdrįso Kristaus paklausti: „Ar galiu įkišti pirštą į tavo žaizdą?“. Greičiausiai visi apaštalai turėjo to netikėjimo, bet nė vienas neišdrįso prieš kitus parodyti. Net Petras, paprastai linkęs išsišokti, po trijų savo išsigynimų prieš gaidžiui pragystant nedrįso kišti trigrašio. O Tomas išdrįso, ir tas jo netikėjimas tapo impulsu tikėjimui. Nes tai yra ne abejonė dėl abejonės, o geroji abejonė, vedanti į ieškojimą. Man atrodo, ir mus, Nijole, ta geroji abejonė suvedė.
Kezienė:Taip, man atrodo labai simboliška: pažintis su Algirdu, prasidėjusi Vilniaus knygų mugėje, baigėsi paties Algirdo knyga.
Toliatas:Knyga pasirodė spalio 23 d. Iškart surengėme jos sutiktuves Šv. Ignoto bažnyčioje: susibūrė bendruomenė, draugai, pats policijos generalinis komisaras atvyko. Pasakyti, kad Nijolė tą susitikimą moderavo, yra per mažai – Nijolė buvo jo dvasia.
Kezienė:Moderuodama padariau vieną paradoksą, sąmoningai. Tą sekmadienį bažnyčia prisirinko pilnutėlė, net atsisėsti nėra kur – taip žmonės nori išgirsti ir klausytis kunigo Algirdo. Ir buvo taip, kad, pristatant knygą tu, Algirdai, beveik nekalbėjai. Rengdamasi sutiktuvėms, atradau, kaip tavo bendruomenės žmonės nori kalbėti, išsisakyti. Į renginį atėjo pasiruošę, susikaupę. Tad priėmiau gan netikėtą sprendimą: tegul bendruomenė kunigo Toliato pamokslų klausosi per Mišias, o čia paklausykime sklidinų žmonių širdžių. Ir sutiktuvių renginys išėjo labai gražus – matyt, tokius paradoksus mėgsta Dievas.
O Vilniaus knygų mugėje tąkart su drauge iš labai ankstyvos jaunystės ėjome į visai kitą pristatymą. Staiga draugė man: „Žiūrėk, ana vyras, labai panašus į tavo pirmąją meilę!“. Sakau: „Viskas, dabar seksiu paskui jį!“. Taip atėjau į renginį, kuriame dalyvavo kunigas Kęstutis Dvareckas, Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas ir Algirdas Toliatas. Mane iškart sužavėjo tavo asmenybė, manieros. Bet, jau turėdama šiek tiek metų ir gyvenimiškosios išminties, galvoju: „Na na, dar pastebėsiu, pažiūrėsiu, ar neperdegs“. Ateinu į Mišias – vėl Algirdo akys dega, taip pat ir per antras, ir per dešimtas Mišias. Bet aš vis dar sėdžiu bažnyčios gale, tebepriklausau kitai bendruomenei ir į tradicinę agapę neinu. Viską į vietas sustatė vienas pamokslas. Klausausi ir atrodo: jis skirtas man. Po kiek laiko įsikalbėjau su žmonėmis – pasirodo, daugelis, klausydamiesi gero pamokslo, taip galvojame. O per tą pamokslą – vis dar sėdžiu bažnyčios gale – pradėjau verkti. Ir neturiu servetėlės. Čia pat prieina moteris, jauna, graži, ir tyliai tyliai man ištiesia servetėlę. Šluostausi ir galvoju: kaip čia dabar reaguoti. O ta moteris toliau klausosi pamokslo, lyg niekur nieko. Tas servetėlės padavimas man ir buvo ženklas, kad čia, šioje bažnyčioje, daug kas yra kitaip. Čia nesureikšminami dalykai, kurių neverta sureikšminti. Nuėjau tąkart į agapę. Ir šiandien esu čia.
Iš tiesų esu tų pamokslų įkvėpta (tai sakau ne tik savo, bet ir kitų bendruomenės narių vardu), nes juose yra tai, kas keičia pagrindinius gyvenimo dalykus. Keičia santykį su gyvenimu, su Dievu, su viskuo. Tad ir ši knyga yra knyga, kuri keičia.
Toliatas: Šventajame Rašte yra labai gražūs žodžiai, kuriuos prisimenu, kai pajuntu norįs susireikšminti: jeigu kuo nors didžiuojiesi, reiškia, tą ką nors esi gavęs. Sveikatą, turtą, talentą, protą. Jais naudodamasis, susikūrei verslą, tapau garsus. Tai kodėl šiais dalykais didžiuojiesi taip, lyg nebūtum gavęs? Viskas yra Dievo, ateina iš Dievo, ir kuo daugiau esi gavęs, tuo daugiau iš tavęs bus pareikalauta. Tad ir visi tie pamokslai, kuriuos išsakiau, kurie paskui sugulė į šią knygą, be bendruomenės nebūtų atsiradę – tai bendruomenė užgavo tas stygas ir išprovokavo pajautimą. Esu kaip arfa bendruomenės rankose, ji virpina stygas kartu su Šventąją Dvasia. Gal ir ne kiekvienas gali parašyti knygą. Ir aš nebūčiau jos parašęs, nei nebūtų Mariano iniciatyva sukurto internetinio puslapio, jei „Tyto alba“ nebūtų kruopščiai visko parengusi, suredagavusi. Man liko tik švęstu vandeniu pašlakstyti.
Lygiai taip pat vienas nesu įgalus tą žinią padauginti ir paskleisti. Kad neliktų knyga dulkėti lentynose, reikalingi skaitytojai, kurie, perskaitę knygą, neštų šią žinią toliau.
Baigdamas dar kartą norėčiau padėkoti tėveliams ir visiems, kurie man padėjo rašyti tą knygą, palaikė, buvo šalia. Leidyklai „Tyto alba“, kuri patikėjo, kad tokia knyga gali būti sėkminga, ir prisiėmė dėl jos riziką. Taip pat noriu padėkoti visiems, kurie skaitys „Žmogaus ir Dievo metus“, bus šios knygos nešėjai. Tik mes kartu galime padaryti, kad Dievo karalystė būtų mūsų tarpe, kad mes labiau ją išgyventume. Norėčiau, kad tai būtų raktas į širdis, padėtų dar labiau būti bendrystėje. O esantiems toliau nuo Bažnyčios galbūt „Žmogaus ir Dievo metai“ taps raktu į ją.